Forma vs. medžiaga: geriau už gerą maistą yra tik linksmas maistas
Forma vs. medžiaga: geriau už gerą maistą yra tik linksmas maistas

Video: Forma vs. medžiaga: geriau už gerą maistą yra tik linksmas maistas

Video: Forma vs. medžiaga: geriau už gerą maistą yra tik linksmas maistas
Video: GYVENIMAS LOS ANDŽELE VOS NEPRAŽUDĖ MANĘS - ATIKINAS 2024, Kovas
Anonim

Praėjusią vasarą vakarieniavau Madonnina del Pescatore, Moreno Cedroni restorane Senigallia mieste. Buvo valgomi puikūs patiekalai, apsikeista paskalomis, išgertos taurės vyno. Graži patirtis, kurios dalis buvo maistas.

Iki deserto. Ne be teatrališkumo mums su valgytoja prie stalo atnešamos dvi mėlynos lateksinės pirštinės, kurias mūvime. Prostatos tyrimo efektas jau visai šalia, saugumo sumetimais nežiūrime vienas kitam į akis.

„Na, dabar tavo eilė plauti indus“, – praneša padavėjas. Čia atsiranda organinio stiklo plokštė, ant kurios guli kempinė: apačioje geltona ir porėta, viršuje žalia ir raukšlėta. Kikename: dabar esame visiškai susikaupę. Kai atkeliauja „muilas“, girgždame iš džiaugsmo. Net prie kitų stalų sėdintys žmonės žvilgteli mūsų kryptimi: ir jie norėtų pažaisti.

Akivaizdu, kad kempinė yra biskvitas, kreminis muilas, ledų puta. Desertas skanus. Bet svarbiausia: tai smagu.

O šis „aukščiau už viską“yra vienas iš tų „aukščiau visų“, kurie kasa griovius tarp entuziastų: geriau žaismingas šefas ar medžiagų šefas?

Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas
Moreno Cedroni desertas

Jau kurį laiką stojau į vieną pusę: pirmoji nepriklausoma patirtis žvaigždžių turinčiame restorane buvo 20-ies, kai nutempiau savo tuometinį vaikiną į Joia švęsti mūsų pirmojo jubiliejaus.

Dabar: Joia, apie kurį visada diskutuojama Pietro Leemann, nėra ta vieta, kurią rekomenduočiau aukštosios virtuvės krikštui: vieta nėra ypač vaizdinga, o virtuvė tarsi sudėtinga.

Trumpai tariant, ne be suglumimo tempėme degustacinį meniu iki takoskyros momento: atkeliavo patiekalas „Un Sasso rolls“.

Riedantis akmuo
Riedantis akmuo

Labai oficialus padavėjas priėjo prie mūsų stalo su lėkšte, kurios viename gale buvo supplì, o kitoje pusėje buvo užteptas padažas. Ceremoniškai papūtęs jis pakėlė vieną lėkštės kraštą, leisdamas sniego lavinai užgriūti kremą ir baigti jo bėgimą ant lėkštės krašto.

Tyliai padavėjas. Tyloje mes.

Vaikinas pasakė: „Tu nežaidi su maistu“. Pagalvojau: „Neištversime“.

Žvelgiant atgal, manau, kad į eilę išsirikiavau daug anksčiau. Čia: per pietus valgykloje pradinėje mokykloje. Maisto atžvilgiu tokiu atveju galiojo taisyklė: tu gali žaisti su viskuo, ką tada valgysi, negali maišytis su tuo, ką ketini pažengti į priekį. Tuo metu aš nevalgiau sūrio, o mano draugas Filippo valgė, todėl jis turėjo ilgas džiaugsmo minutes, per kurias galėjo atsidėti plastikiniu peiliu išraižyti savo ploną gabalėlį ir gauti valgomus vyrus. Mane apėmė pavydas.

Taigi iš kur kyla mano gynyba žaisti su maistu, ar tai neišspręsta vaikystės trauma?

Juk tai nebuvo lengvi metai, Filippo ant rankos išsitatuiravo raudoną telefoną su ratukais, nes tai buvo žaislas, kurį sistemingai iš jo vogdavo kiti vaikai.

Rekomenduojamas: